Jei jie neišgirs Mozės ir kitų pranašų ir jeigu jie nebus įsitikinę jais, kas nors prisikels iš numirusių…
Manau, tai vienas iš galingiausių ir įdomiausių eilučių Naujajame Testamente. Akys sako: Jei jie neišgirs Mozės ir pranašų, jie nebus įsitikinę, kad kas nors, kada nors pakils iš numirusių. Tai stipriai patvirtina Senojo Testamento vietą Bažnyčios mokyme. Senasis Testamentas vis dar turi Dievo apreiškimą krikščioniui, mes vis dar gauname instrukcijas. Jėzus mus šiame leidinyje moko, kad reikia tikėti į Šventąjį Raštą mūsų sielos gelbėjimui ir šiuo atveju Jis kalba apie Senąjį Testamentą, kalbant apie Mozę ir pranašus.
Šį testamentų tęstinumą galima pamatyti, ypač Etiopijos ortodoksų Tewahedo bažnyčioje. 2007 m. Gruodžio mėn. Smithsoniano straipsnyje Etiopijos ortodoksų bažnyčios patriarchas (2012 m. Rugpjūčio 16 d.) Jo Šventumas Abuna Paulas pareiškė: Mes turėjome 1000 metų judaizmo, po kurio sekė 2000 metų krikščionybė, todėl mūsų religija yra įsišaknijusi Senajame Testamente. Mes laikomės tų pačių nustatytų įstatymų kaip judaizmas, kaip nurodo Leviticus (tai reiškia, kad jo pasekėjai laikosi judaizmo valios ir nuostatų, net jei jie yra krikščionys)… Tėvai apibūdina savo kūdikio berniukus kaip religinį darbą , mes dažnai senuosius testamentus paviešiname ir skaitome mūsų berniukams, o daugelis kaimo gyventojų kaime vis dar laiko šeštadienį šventą kaip sabatą.
Vis dėlto tame yra ir Mesijo atėjimo sutrikimas. Senajame Testamente yra nuoroda į Jo prisikėlimą. Tikėjimo bendruomenių ir Senojo Testamento Raštų tęstinumas su Naujojo Testamento tęsimu yra neišvengiamas ir privalomas. Kristaus atveju yra ir tęstinumas su praeitimi, ir radikalus sutrikimas.
Senajame ir Naujajame testamento yra mokoma, kad kiekvienas Rašto žinovas, kuris buvo apmokytas dangaus karalystei, panašus į namų šeimininką, kuris iš savo turtų išvedė naujus ir senus katalikus. Dievo žodžio ir išganymo tikisi sulaukti visi tikintieji bei gauti seniai lauktus mokymus, kurie yra pagrįsti iš Senojo ir Naujojo Testamento.
Senąjį Testamentą iš viso sudaro net 46 knygos, o Naująjį Testamentą 27 knygos. Į šias knygas buvo rašoma tai, kas buvo tam momentui įkvėpta ir gauta iš Dievo. Dėl šios priežastis – Dievas yra vienas ir vienintelis Šventojo rašto autorius.