Šiandien esame numatyto nuosmukio liudininkai ir kadangi esame įtraukti, tai visuomenei yra labai svarbu. Ant kortų yra pastatyta ar idealai, kuriuos palaikome, išgyvens ar nugalės naujas baisių vertybių rinkinys.
Tai nėra tuščios įvykių ataskaitos. Šiandien esame istorijos ištakos ir mūsų veiksmai šiuo momentu nuspręs ar pasaulis nuo čia kils aukšyn ar toliau leisis į naują tamsų amžių.
Svarbu suprasti, kad blogos sąlygos tiesiog neatsitinka. Kultūros nusomūkis kurį matome aplinkui nėra atsitiktinis. Jis buvo sukeltas. Kol nors vienas žmogus to nesupras, jis nebus pajėgus apginti save ar efektyviai pasiekti visuomenę.
Kaip vertinama religija visuomenėje
Visuomenė gali gyvuoti tūkstančius metų, kol ji yra užpuolama iš vidaus ar išorės iš priešiškų paskatų. Kuomet įvyksta tokios atakos, pagrindiniai taikiniai yra religiniai ir nacionaliniai Dievai ir gerojai, jų vadovavimas, savigarba ir bendruomenės vientisumas. Materialinia įvairių atakų taikiniai yra valstybės finansai, komunikacijos, technologijos ir ištekliai. Apsižvalgykite ir šiandien pamatysite nesuskaičiuojamą kiekį šių taikinių pavyzdžių valstybėje. Kiekvieną dieną jie šaukia mus iš laikraščių, raidjo imtuvų ir televizijos ekranų.
Tikriausiai labiausiai kritinis atakos taikinys kultūrai yra jos religinė patirtis. Kur nors vienas dalykas gali sunaikinti ar susilpninti religines institucijas, ten visa visuomenė gali būti greitai sunaikinta ar sugadinta. Religija yra pirmasis bendruomenės jausmas. Jūsų visuomeniškumo jausmas atsiranda dėl abipusės patirties su kitais. Jei religinės bendruomenės jausmas ir pasitikėjimas, vientisumas gali būti sunaikintas, ta visuomenė yra kaip smėlio pilis, pati nesugebanti apginti savęs prieš nepaklusnią jūrą.
Per pastaruosius šimtą metų religija visuomenėje buvo daužoma nenuilstančių išpuolių. Jums buvo pasakyta, kad tai masių veiksmai, tai nenuoseklu, primityvu, gyvuliška. Trumpai tariant, tai – kažkieno sugalvota apgaulė. Tačiau po visais išpuoliai prieš bendruomeninę religiją buvo dar vienas tikslas – žmogaus dvasingumas, pačio žmogaus įprastinė dvasinė prigimtis, savigarba ir minčių ramybė.
Ši juodoji propoganda galėjo būti tokia sėkminga, kad galbūt žmonės nebetiki, kad turi dvasinę prigimtį.
Naujasis požiūris į religiją
Iš tikrųjų, žmogus neturi dvasios, jis pats yra dvasia. Kitais žodžiai tariant, žmogus nėra knyga, tapatybės ar socialinio draudimo kortelė, kūnas ar protas. Žmogus yra jis pats. Įtikinkite žmogų, kad jis yra gyvulys, kad jo savigarba yra apgaulė, kad nėra didesnio potencialo pasiekti daugiau ir jūs turėsite vergą. Leiskite žmogui suprasti, kas jis yra, kuo jis tiki, kad jis yra galingas ir turi teisę siekti daugiau ir jūs nukreipiste jį aukštesniu keliu.
Žinoma, atakos prieš religiją prieštarauja žmogaus suvokimui apie dvasinius siekius ir etišką gyvenimo būdą, o nuteikia gyvuliškoms mintims.
Naujoji radikali mintis, kad žmogus yra gyvulys be dvasios turi pavadinimą – materializmas. Materializmas yra doktrina, kad tik daiktai yra svarbu. Šios naujos minties skelbėjai bando įtikinti, kad visi žmonės yra tik masė ir ką žmogus nori ir gali daryti priklauso tik nuo masės.Kuomet kultūra nutolsta nuo dvasinių tikslų ir linksta prie materializmo,pirmiausia reikia parodyti, kad kiekvienas žmogus yra siela, o ne materialus gyvūnas. Nuo šio savo religinio realizavimo žmonės vėl gali pradėti tikėti savimi.
Kuomet religija visuomenėje nėra įtakinga, valstybė paveldi visą visuomenės moralės, nusikalstamumo ir netolerancijos naštą. Visuomenė gauna tai, į ką ji koncentruojasi. Besikoncentruodama į dvasines vertybes, o ne kriminalus, šiuolaikinė visuomenė gali sulaukti išaušusios gražesnės dienos.
Tačiau reikia nepamiršti, kad visuomene šiais laikais valdo pinigai ir kiti materialiniai dalykai, o religija yra vienas iš tyriausių, gerumą ir meilę spinduliuojančių šaltinių.